Autorius Nobertas Uselis
Obelis galima genėti ir formuoti įvairiu metų laiku. Tačiau, priklausomai nuo vaismedžių amžiaus, augimo stiprumo bei ištvermingumo žiemą, svarbiausi yra trys genėjimo ir formavimo laikotarpiai. Pirmasis – vaismedžių ramybės metu ir prasidėjus vegetacijai, tai yra visą žiemą ir pavasarį iki obelų žydėjimo pabaigos. Antrasis – intensyvaus obelų augimo metu vasaros pradžioje ir viduryje. Trečiasis – rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, tai yra likus 3–4 savaitėms iki obuolių skynimo, vadinamasis vasaros genėjimas.
Pirmasis vaismedžių genėjimas
Lietuvoje, ypač didesniuose ir senesniuose versliniuose soduose, obelys pradedamos genėti žiemą. Genėjimo metu oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė kaip –10oC. Žiemą genimos ištvermingesnių veislių obelys. Genint žiemą, negalima ant vaismedžių liemens padaryti didelių žaizdų. Vertingesnių ar mažiau ištvermingų veislių vaismedžius geriau genėti po didesnių šalčių, kovo–balandžio mėnesiais.
Patogiausia, kai baigiama genėti ir šakos surenkamos iki pirmojo purškimo pesticidais – iki balandžio vidurio. Biologiniu požiūriu galima genėti ir sulapojusias bei žydinčias obelis. Stipresnį genėjimą reikėtų užbaigti ne vėliau kaip per savaitę po obelų žydėjimo. Suvėlavus genėti, kai jau auga užuomazgos, labai sumažėja asimiliacinis lapų paviršius, ir vaisiai būna smulkūs.
Vaismedžiai labai skirtingai reaguoja į genėjimo laiką. Ramybės metu nugenėti vaismedžiai vešliau auga, užaugina daugiau ir ilgesnių ūglių. Todėl tuo metu genimos silpniau augančių veislių ar skurstančios obelys, kai norima medžius paskatinti vešliau auginti ūglius.
Stipriau augančias, arba atskiruose kvartaluose per vešliai augančias obelis geriau genėti vegetacijos metu, kai jos sulapoja arba net sužydi. Tuo metu nugenėti vaismedžiai mažiau auga, lengviau išlaikyti pusiausvyrą tarp jų augimo ir derėjimo, suformuoti norimos apimties vainikus, pagerinti apšvietimą.
Prasidėjus vegetacijai, patartina negenėti per silpnai augančių medžių. Naujai pasodinti medeliai, kad vešliau augtų, irgi genimi ramybės metu. Jei vaismedžiai sodinami vegetacijos pradžioje, būtina juos skubiai nugenėti, kad nesusilpnėtų augimas.
Kai jauni vaismedžiai formuojami, prasidėjus vegetacijai galima atlenkti šakas horizontaliai arba žemyn (jei šis darbas nebuvo padarytas rugpjūčio mėnesį). Tuo metu šakas galima įlaužti ir visai nenaudoti virvutės. Įlaužimo vietos greitai apauga žieve, o efektas toks pat, kaip ir atlenkus virvutėmis. Versliniuose soduose šį formavimo būdą reikėtų plačiau taikyti, nes formuoti vaismedį įlaužiant šaką yra greičiau ir pigiau.
Antrasis genėjimo ir formavimo laikotarpis
Antrąjį kartą vaismedžiai genimi ir formuojami vasaros pirmoje pusėje: trumpinamos vaismedžių viršūnės, pinciruojami nauji ūgliai, išlaužiami per stipriai vertikaliai augantys metūgliai.
Kai vaismedžiai auga aukštesni negu numatyta, nupjaunamos jų viršūnės. Pagrindinio genėjimo metu ramybės laikotarpiu arba prasidėjus vegetacijai, vaismedžių viršūnės negenimos, kad nepradėtų pernelyg augti. Viršūnes geriau trumpinti birželio mėnesį, 2–3 savaites po žydėjimo. Tuo laiku patrumpinus viršūnes, viršutinėje augalo dalyje sumažėja vegetacijos metu susikaupusių augimo hormonų, ir viršūniniai ūgliai auga silpniau.
Jaunų vaismedžių viršūnės visada gana stipriai auga ir dažnai iš viršutinių pumpurų bei stipresnių šakų galų užauga kelios konkuruojančios šakos. Birželio mėnesį, kai vešliai auga ūgliai, būtina išplėšti viršūnėje stačiai ir į viršų augančius konkurentus. Paliekami tik trumpi, horizontalūs ūgliai. Panašiai išlaužiami arba sodo žirklėmis iškerpami ir šakų viršūnėse augantys konkurentai, ypač stipriai augančių arba gausiai besišakojančių obelų.
Pirmoje vasaros pusėje stipriai augančius naujus ūglius galima nugnybti (pinciruoti), tuomet silpniau auga likusieji ūgliai, formuojasi daugiau vaisinių šakučių ir žiedinių pumpurų. Ūgliai nugnybiami visiems vešliai augantiems (Alva) ir nuplinkančiomis šakomis (Rubin, Paulared) vaismedžiams.
Vasaros pirmoje pusėje ir viduryje galima išgenėti ir vertikalius vešliai augančius ūglius. Jie būna dar nesumedėję, todėl juos galima tiesiog nuplėšti nuo šakų be sodo žirklių. Vasaros pradžioje ir viduryje nugenėtų obelų lapų asimiliacinis paviršius labai sumažėja, gali susmulkėti vaisiai.
Trečiasis obelų genėjimo laikotarpis
Trečiąjį kartą obelys genimos, likus 3–4 savaitėms iki vaisių skynimo, tai yra rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Intensyvaus vaisių augimo, brendimo ir spalvinimosi metu labai svarbu, kad juos apšviestų saulė. Todėl likus 3–4 savaitėms iki vaisių skynimo, būtina išgenėti metūglius, pagerinti augančių ir bręstančių vaisių apšvietimą. Išgenėjus stipriai augančius ūglius, vaisiai gauna daugiau kalcio ir vėliau sandėliuose mažiau serga fiziologinėmis ligomis. Tuo metu išgenimi stiprūs į viršų augantys metūgliai. Horizontaliai augantys ir silpnesnieji paliekami, nes jų reikia vainikui formuoti. Į viršų augantys ūgliai paliekami tik ne ilgesni kaip 20 cm ir su viršūnėje suformuotu žiediniu pumpuru.
Vasarą ūgliai pjaunami iki pat šakos, nepaliekama stuobrelių, nes kitais metais iš jų išaugtų dar daugiau ūglių, ir juos vėl reikėtų genėti.
Formuojant jaunesnius vaismedžius rugpjūčio mėnesį, ūgliai atlenkiami horizontaliai arba žemyn. Nors šį darbą galima atlikti ir kitą pavasarį, tačiau vasaros pabaigoje palenkti ūgliai mažiau auga į viršų, ypač Gloster obelaičių.
Sodui genėti gerai tinka „Felco“ ir „Sandwik“ firmų pjūkleliai bei rankiniai sekatoriai su trumpomis ir ilgomis rankenomis. Aukštiems vaismedžiams ir viršūnėms genėti gerai tinka „Fiskar“ firmos sekatoriai su ilgais kotais.
Obelų vainikų formos
Dažniausiai obelys būdavo formuojamos aukštiniais–retašakiais, artimais natūraliems, katilo formos, mišriais, piramidiniais ir įvairios formos palmetiniais vainikais. Pastaraisiais metais žemaūgių ir pusiau žemaūgių sodų obelys dažniausiai formuojamos įvairios modifikacijos verpstiniais vainikais. Taip pat plinta dviliemenės ar triliemenės superverpstės bei ašiniai vainikai.
Paprastosios verpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga horizontalios šakos. Apatinė vainiko šaka iš liemens išaugusi ne žemiau kaip 0,7 m nuo žemės. Apatinės šakos yra ilgiausios, o kylant liemeniu į viršų, šakos formuojamos vis trumpesnės. Visos šakos yra horizontalios arba atlenktos horizontaliai. Šios formos vaismedžiai primena eglutę. Verpstės formos vaismedžius stengiamasi auginti 2,5 m aukščio.
Paprastosios verpstės formos vainikais dažniausiai formuojami rečiau augantys pusiau žemaūgiai ir žemaūgiai vaismedžiai. Suformuoto vaismedžio apatinė vainiko dalis būna 2,0; vidurinė – 1,5; viršutinė – 0,5 m pločio.
Laibosios verpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio išauga horizontalios šakos tik vainiko apatinėje dalyje, 0,7–1 m virš žemės. Aukščiau iš liemens auga tik vaisinės šakutės. Taip dažniausiai formuojami žemaūgiai vaismedžiai. Šie vaismedžiai nedidelės apimties, vainiko apačia 1–1,5 m pločio. Esant tik vienam šakų aukštui ir mažesnei vainiko apimčiai, dauguma vaisių geriau apšviečiami, ir užauga daugiau kokybiškų, spalvotų obuolių. Laibosios verpstės formos vaismedžiai būna apie 2,5 m aukščio.
Superverpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga trumposios šakutės ir visai nėra didesnių horizontalių šakučių. Taip formuojami tankiai pasodinti žemaūgiai vaismedžiai. Jų vainikai būna iki 1 m pločio. Dėl mažos vainiko apimties vaismedžius galima sodinti tankiai, jų gerai apšviesti vaisiai užauga labai kokybiški.
Ašinis vainikas turi stiprų vertikalų liemenį ir 2–3 metų amžiaus šakutes, jame visai nėra stiprių šakų. Vaismedžių šakutės visai nelankstomos. Jei dera pirmametės ir antrametės šakutės, genėjimo metu išgenimos tik senesnės negu dvejų metų, o kai dera antrametės, išgenimos senesnės negu trejų metų šakutės.
Ašiniais vainikais formuojami ir žemaūgiai, ir pusiau žemaūgiai vaismedžiai. Jie būna 2,5–3 m aukščio.
Dviliemenės superverpstės vainikas turi du liemenis, išaugintus 0,4–0,6 m aukštyje iš vieno kamieno. Liemenys 60o kampu yra nukreipti į priešingas puses ir pritvirtinti prie 1,8 m aukštyje ištemptų ir 1 m atstumu viena nuo kitos nutolusių vielų. Ant kiekvieno liemens auga tik trumposios 2–3 metų šakutės. Šios formos vainikais vaismedžiai auginami tik iki 2 m aukščio.
Triliemenės superverpstės formos vainike yra trys liemenys, išaugę 0,4–0,6 m aukštyje iš vieno kamieno. Visi liemenys 60o kampu nukreipti į tris puses, o viršuje pritvirtinti prie 1,8 m aukštyje ištemptų ir 1 m atstumu viena nuo kitos nutolusių vielų. Ant kiekvieno liemens auga tik trumposios 2–3 metų šakutės, kaip ir superverpstės formos vainikuose. Šios formos vainikais formuojami tik žemaūgiai vaismedžiai. Jie auginami iki 2 m aukščio.