Autorė Dalia Vaicekauskė
Smidrai (šparagai) - vertingos daržovės
Žmonės smidrus (Asparagus) atrado ir pradėjo vartoti maistui dar III amžiuje prieš mūsų erą. Smidrų auginimo ir vartojimo maistui istorija siekia tūkstantmečius. Kodėl žmonės pamėgo smidrus ir kodėl kai kuriose šalyse, tokiose kaip Vokietija, Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Ispanija, JAV ir Kinija, ši sezoninė daržovė tapo neatsiejama maisto kultūros dalimi?
• Smidrai yra vertinami dėl maistinės vertės, juose gausu pagrindinių maisto medžiagų, įskaitant vitaminus A, C, E ir K, taip pat folio rūgšties, geležies ir skaidulų. Juose yra mažai kalorijų ir yra sveikatai naudingų antioksidantų.
• Kulinarinis universalumas. Smidrus galima ruošti ir vartoti pačiais įvairiausiais būdais: valgyti šviežius, virti, kepti, troškinti, naudoti sriuboms ar gardinti jais salotas.
• Šią daržovę labai vertina sveikos mitybos specialistai. Dėl diuretinių savybių smidrai padeda palaikyti sveiką inkstų funkciją. O gausybė maistinių skaidulų - naudinga virškinimo sistemai.
• Smidrai yra daugiametės daržovės. Tinkamai prižiūrimi jie gali duoti derlių 15 ir daugiau metų. Todėl, tai yra tvari ir ilgalaikė investicija į daržoves.
Pagrindiniai žingsniai pradedant auginti smidrus
• Vietos pasirinkimas: svarbu, kad vieta būtų saulėta, dirvožemis gerai nusausintas. Smidrai yra daugiamečiai augalai ir gali augti ir derėti daugelį metų, todėl tinkamos vietos parinkimas yra labai svarbus.
• Dirvos paruošimas: svarbu iš dirvos išrinkti piktžoles ir jų šaknis, akmenis, šiukšles. Smidrai mėgsta šiek tiek rūgščią dirvą, kurios pH yra nuo 6,0 iki 7,0. Rekomenduojama dirvą praturtinti organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas ar nešviežias mėšlas.
• Sodinimas: Smidrai paprastai auginami iš šaknų (1 metų augalų), o ne iš sėklų. Kasamas apie 20–25 cm gylio ir 30–40 cm pločio griovelis. Rekomenduojami tarpai tarp griovelių maždaug 1,50m. Šaknys dedamos į griovelius maždaug 30–45cm atstumu viena nuo kitos, pumpurais į viršų. Pradžioje šaknys yra užberiamos žemėmis tik 5–8 cm. Tai yra bendros smidrų sodinimo rekomendacijos, tačiau kiekviena smidrų veislė turi tik tai veislei skirtas sodinimo rekomendacijas, jas nurodo smidrų šaknų pardavėjai ar augintojai.
• Griovelio pildymas žemėmis: kai smidrų ūgliai išdygsta ir auga, grioveliai palaipsniui papildomi žeme, ūgliams augant reikia pildyti griovelį, kol bus užpildytas iki kraštų. Šis procesas stiprina augalų šaknų sistemą.
• Laistymas ir mulčiavimas: smidrai reikalauja nuolatinės drėgmės, ypač pirmaisiais metais. Laistyti reikėtų reguliariai. Rekomenduojama aplink augalus paberti mulčio, pvz., šiaudų ar medžio žievių, kad išsilaikytų drėgmė, mažiau dygtų piktžolės ir būtų palaikoma tolygi dirvos temperatūra.
• Piktžolių kontrolė: Smidrų lysves būtina ravėti, nes piktžolės pasisavina iš dirvos daug maistinių medžiagų ir vandens, reikalingų smidrams. Nerekomenduojama piktžolių šalia smidrų naikinti herbicidais.
• Tręšimas: smidrus rekomenduojama tręšti reguliariai. Ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant augimui rekomenduojamos kompleksinės trąšos NPK 10-10-10. Dėl tręšimo normų būtina vadovautis informacija, kuri yra ant trąšų pakuočių.
• Derliaus nuėmimas: Nerekomenduojamaskinti smidrų ūglių pirmuosius dvejus metus po sodinimo, kad sutvirtėtų šaknų sistema. Trečiaisiais metais jau galima pradėti skinti ūglius, kai jie pasiekia apie 15–20cm aukštį. Pavasarį derliaus nuėmimas paprastai trunka 4–6 savaites.
• Priežiūra žiemą: vėlyvą rudenį lapijai pageltus ar nurudavus, ji nupjaunama iki žemės. Rekomenduojama užberti mulčiu, kad šaknys būtų apsaugotos nuo šalčio žiemą.
Pagrindinės smidrų ligos ir kenkėjai
Smidrus, kaip ir kitus augalus, puola ligos ir kenkėjai. Todėl būtina juos tinkamai prižiūrėti ir imtis prevencinių priemonių.
Smidrų ligos
Fuzariozė (Fusarium oxysporum) vytulys ir šaknies puvinys: ūglių ir šaknų puvinys: ši grybelinė liga sukelia šparagų ūglių ir šaknų puvimą, dėl kurio augalas nuvysta ir nunyksta.
Rūdys (Puccinia asparagi): tai yra grybelinė liga, kuri pažeidžia smidrų ūglius ir lapiją. Ant ūglių atsiranda rausvai rudos dėmės. Tai gali susilpninti augalą ir sumažinti jo produktyvumą.
Violetinės dėmės (Stemphylium vesicarium): šią ligą sukelia grybelis Stemphylium vesicarium, ant lapijos atsiranda violetinės dėmės, augalai netenka lapijos ir susilpnėja.
Kenkėjai
Smidrinis lapgraužis (Crioceris duodecimpunctata), (Crioceris asparagi): smidriniai lapgraužiai minta smidrų lapija ir stiebais. Tiek suaugę vabalai, tiek jų lervos gali padaryti žalos, nes augalai netenka lapijos.
fr.wikipedia.org nuotr. ir commons.wikimedia.org nuotr.
Smidrinė musė (Platyparea poeciloptera): tai maža muselė, kurios lervos įsigraužia į smidrų ūglius, todėl jauni ūgliai paruduoja ir nunyksta, o senesni ūgliai nustoja augti, deformuojasi ir pagelsta. Pažeistų augalų stiebuose matomi lervų išgraužti išilginiai takai.
Šliužai ir sraigės: šie moliuskai gali maitintis jaunais smidrų ūgliais ir lapija, palikdami skylutes ir pažeidimus.
Amarai (Aphid): Amarai yra maži vabzdžiai, kurie gali apnikti smidrus. Amarai siurbia augalo sultis, taip sulėtindami jų augimą bei deformuodami juos.
Svarbu dėl ligų ir kenkėjų smidrus stebėti reguliariai. Rekomenduojamos prevencinės priemonės tokios, kaip: tinkama augalų priežiūra, higienos sąlygų užtikrinimas, užkrėstos augalinės medžiagos šalinimas, gerai drenuojama dirva, ir, jei reikia, tinkamos biologinės ar cheminės kontrolės naudojimas. Dėl konkrečių kontrolės metodų patartina pasikonsultuoti su žemės ūkio plėtros tarnybomis, kad būtų suteiktos rekomendacijos, kurios tinka jūsų regionui. Taip pat rekomenduojama praktikuoti sėjomainą, tai padeda sumažinti dirvožemyje plintančių ligų ir kenkėjų dauginimąsi. Labai svarbu – švari dauginamoji medžiaga. Rekomenduojama smidrų šaknis sodinimui pirkti iš patikimų, sertifikuotų augintojų. Grybelinių ligų plitimą mažina tinkamas atstumas tarp augalų. Pakankamas oro srautas tarp lapijos sumažina grybelinių ligų riziką. Būtina šalinti piktžoles, jos ne tik konkuruoja su smidrais dėl maistinių medžiagų, bet neretai tampa ligų bei kenkėjų židiniu. Drėgmės perteklius taip gali sąlygoti grybelinių ligų atsiradimą. Todėl laistymas turėtų būti reguliarus, bet saikingas.
Smidrų jautrumas šalnoms
Smidrų ūgliai yra jautrūs naktinėms šalnoms, ypač kai jie dar tik išdygę, ankstyvą pavasarį. Šaltis gali pažeisti gležnus ūglius ir paveikti bendrą smidrų produktyvumą. Žalos dydis priklauso nuo temperatūros ir šalnų trukmės. Jauni smidrų augalai yra jautresni šalčiui, lyginant su ne vienerius metus augančiais augalais. Net ir esant lengvam šalčiui ūglių galiukai gali paruduoti arba pajuoduoti, dėl to gali sulėtėti ūglių augimas, jie gali deformuotis.
Siekiant apsaugoti smidrų ūglius nuo šalnų poveikio rekomenduojama
• Stebėti oro sąlygas: sekti informaciją apie orų prognozes ir žinoti apie galimas šalnas jūsų vietovėje.
• Uždengimas: jei tikimasi šalnų, vakare, kol temperatūra nenukrito, rekomenduojama uždengti smidrų lysvę specialia danga nuo šalčio (agro-plėvele), šiaudais ar kitomis apsauginėmis medžiagomis.
• Mulčiavimas: aplink smidrus užberkite organinio mulčio, pavyzdžiui, šiaudų ar medžio žievių, sluoksnį. Mulčias padeda izoliuoti dirvą ir išlaiko šiek tiek šilumos, suteikdamas apsaugą nuo šalčio.
• Derliaus nuėmimo atidėjimas: jei numatomos šalnos, rekomenduojama neskinti ūglių, kol pasibaigs šalnos. Tai leidžia ūgliams toliau augti ir sumažina šalčio žalos riziką.
Smidrai yra daugiamečiai augalai, ir net jei ūgliai yra pažeisti šalčio, gerai augalai paprastai atsigauna ir sezono metu toliau augina naujus ūglius. Tinkamai pasodinti ir prižiūrimi, vienoje vietoje derės daug metų.
UAB Horticom smidrų asortimentas
Priemonės nuo smidrų ligų ir kenkėjų
Sraipsnis parengtas pagal:
©